į pradžią turinys susisiekite  
 lt  |  en 













Biblioteka » Kampelis sielai

  

KAMPELIS SIELAI

 

Rudens pilnatvė

Pilnas dangus gervių sudie.

Graudulio pilnas vakaras.

Koks gražus tavo, žeme, ruduo -

Pilnas šventumo lyg ašara.

Taip pavargėlis grįžta namo,

O ramybė į glėbį jį paima

Ir migdo, ir supa, ir beprotiškai gera!

Ruduo - - - - - - - - -

Mudviejų, žeme, pilnatvė.

(R. Grubinskienė)

 

Mažas gyvenimo lagaminėlis

 

   Kai prasideda tavo gyvenimas, tu rankose turi mažą lagaminėlį. Bėga metai, ir tavo bagažas vis auga. Nes yra daug dalykų, kuriuos surenkame, eidami gyvenimo keliu, galvodami, kad jie labiausiai gali mums praversti. Tam tikru momentu tu pradedi pajusti, jog kai kurie dalykai pasidaro sunkiai pakeliami. Nes labai daug sveria. Tada turi apsispręsti. Atsisėsti ant gyvenimo kelio krašto ir laukti, kol kitas geras žmogus tau padės... Arba turi sumažinti savo naštą, išmesdamas tai, kas tau nereikalinga. Taigi, ką išmestumėte dabar? (PPS autorius nežinomas)

 

Rudens diena

 

   Tik eiti parku šlaminant lapus, tik užuosti jų lengvą gaivų drėgną kvapą, tik gėrėtis spalvomis ir formomis, tik pasirinkti jų ir puokšte pamojuoti skrendančiam paukščiui… O paskui priglausti prie širdies ir sudėjus gražias mintis pasilipti ant suolelio ir iš aukščiau paleisti juos skristi… Ir nukris jie prie kojų tau, jam ar jai… Nusišypsojus nueiti keliu ten, kur kiekviena diena atneš ką nors gero, ką nors naujo, ką nors laukiamo ar netikėto…

   Pakeliui paimti vieną ar kitą lapą, kuriame matai laišką sau… Grįžus namo reikės susidėti juos į knygą ir sudžiovinti… Rasti kaštoną ir pablizginus į džinsus pasigėrėti jo raštais, pažiūrėt, kaip šviesa žaidžia ant jo slidaus paviršiaus. Kyštelėti jį į kišenę, bus namie įdėtas į vazelę su pajūrio akmenėliais ir kitomis gėrybėmis… Pakeliui atsisėsti ant suolelio ir paskambint draugei, kad sužinotum, jog jai jau daug geriau, kad po dviejų parų ji pagaliau pamiegojo, padėti jai suplanuot bent truputį jos kelio, kad būtų eit lengviau… Išjungus telefoną atsidusti ir nusišypsoti apžvelgus medžius ir dangų… Susikelti kojas ant suolelio ir susiraityti „turkiškai“ (žmonių vis vien beveik nėra ir tu niekam nerūpi :), susikišt rankas į kišenes, nes šaltoka ir PABŪTI, prieš keliaujant toliau. Su medžiu, su vėjeliu, su dangum, su vystančia žole ir straksinčiu žvirbliu, su gerom mintim ir rudeniška ramybe… Ir žinoti, kad viskas bus gerai… Tiesiog- viskas bus gerai… Ir tai šildo…

   O grįžus išsivirti žolelių arbatos su medumi, susiraityti kaip tingiai katei ant didelės kompo kėdės, įsijungti ramią muziką, paimti knygą ir pasinerti į kitokį pasaulį… Retkarčiais pakelti akis nuo knygos ir nusišypsoti pagalvojus, kad tu irgi vis tik dar lauki laiškų. Net jei vėjo nešamų… Net jei atnešamų į sapną… Net jei perduodamų zylės stuksenimu į langą…

   Šilumos jums visiems širdyse, o jau tada jokie rudenys jūsų neatvėsins.

 

 

Amžinos tiesos

 

 

Kai mokaisi, tu tik atveri sau tai, ką jau seniai žinojai.

Geriausiai mokai to, ką tau pačiam reikia išmokti.

Vienintelė pareiga tavo gyvenime – būti ištikimu pačiam sau.

Teigdamas, kad tu kažko negali, atimi iš savęs savo Galią.

Kiekviena mintis siunčiama tau kartu su jėga, kurios reikia jos įgyvendinimui.

Labai lengva patikrinti, ar tebesitęsia tavo misija Žemėje: jei tu gyvas, ji tęsiasi.

 

Gyvenime būna ir saulėtų, ir lietingų periodų...

 

Padaryk taip, kad kiekviena tavo gyvenimo akimirka taptų
ypatinga!
Gyvenimui reikia ir saulės, ir lietaus, kad pamatytume
danguje žėrinčią vaivorykštę.
Laikas ir erdvė neturi pabaigos. Todėl jų niekada nebus
perdaug...
Gyvenimas - tai sodas, su džiaugsmo ir laimės momentais.
Svarbu juos surinkti į vieną gražią puokštę...

                                 PPS autorius nežinomas.

 

Rudens laiškai

 

 

   Yra pasaulyje žemė, kur gyvena Ruduo. Toks vienišas Ruduo. Rudaplaukis ir truputį strazdanotas. Toli toli nuo jo, kitame plačios upės krante, gyvena Vasara. Ruduo laukia nesulaukia, kada ji pasirodys. Vasara labai reta viešnia Rudens žemėje. Tačiau atsitinka kartais taip, kad atplaukia ji beirkle valtimi.

   Įnoringa dama ta Vasara! Niekada negali žinoti, ko iš Rudens paprašys – lietaus ar liūties, menko vėjelio ar vėtros. Juo labiau niekada negali žinoti, kiek jai reikės žvaigždžių. Tai bent Vasaros puošnumas! Regis, jau visas dangus pavirto viena žvaigžde, o Vasara vis siunčia ir siunčia pas Rudenį savo pasiuntinius – nakties paukščius. Dar, dar ir dar žvaigždelės, dar vienos, o geriau dviejų… Laiminga Rudeniui metuose būna tik viena akimirka. Viena vienutėlė. Ta akimirka tokia trumpa ir tokia laiminga, kad Ruduo ir pats nebežino, ar tik ne pats ją sugalvojo, norėdamas paguosti save. O būna taip: jau pabosta Vasarai, jau įkyri jai žydintis pasaulis, jau pavargsta ji lepinti žmones rasa paryčiais, saule dienomis, vėsa vakarais, žvaigždėm naktimis. Šoka tada ji į savo valtį ryžtinga ir stipri, ir skrieja neatsigręždama pas Rudenį. Jie geria gilių kavą. Geria dviese. Rudaplaukio rudens verandoje, ant stataus plačios upės kranto. Ruduo stengiasi gerti labai iš lėto. Dar žodis, kitas…. Viskas. Viešnagė baigiasi.

   Lekia Rudens laiškai į Vasaros žemę, o kurie nenulekia – krinta ant žemės, krinta į upę. Lekia Rudens laiškai, rašyti ant medžių lapų, bet nežino Ruduo, ar moka Vasara skaityti tai, kas parašyta jaukiomis spalvomis: geltonai, rusvai, rudai, raudonai, žaliai. Bet žino: jei Vasara buvo šalta, kūrens ji tuos laiškus – lapus, ir kvepės jos vasarnamis nepaprastai skaniai. Kvepės rudeniu.

   Kai nebelieka miestuose ir miesteliuose nė vieno lapo, kai nebėra ant ko rašyti laiškų, pravirksta Ruduo kartais prie mano, kartai prie tavo namo durų. Ką ten pravirksta. Kaukia Ruduo, nes pritrūko ne tik lapų – laiškų, bet ir lietaus – ašarų.

- Paguosiu tave, – sako Rudeniui Žiema, visada ateinanti netikėtai.

- Paguosiu, - sako ji ir šiurpiai kvatojasi, o Ruduo atatupstas traukiasi nuo jos.

Tenka Žiemai laukti Pavasario. To lengvabūdžio Pavasario, kurio ruduo nematė, neregėjo niekada. Dėl to ir nežino, kad Vasarai reikia ne jo, ne Rudens laiškų. O jei ir laiškų, tai tik jau ne rudeniškų. Nes jos pačios laiškai Pavasariui - pienių pūkai. Kur vėjas nori, ten ir nešioja.

 

Laiko spalvos

 

 

   „Mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime. Kūrėjas davė Saulei galią spalvinti rytmetį, vidudienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas, naktis, o jų spinduliai pasiekia slapčiausias sielos gelmes“. (Tėvas Stanislovas)

 

 

 

Pagriebiau laiko saują,

Suspaudžiau į kumštį.

Taip tvirtai jį laikiau.

Ir tekėjo laikas per tarpupirščius,

kaip vanduo,

Tik delnas visai nesudrėko.

Ir byrėjo laikas iš saujos,

Kaip smėlis.

Tik delne neprilipo smiltelė.

Atgniaužiau kumštį.

Delnas buvo tuščias

Ir labai švarus.

Vadinasi,

Laikas - ne vanduo.

Laikas - ne smėlis.

Jis švarus kaip liepsna.

Laikas niekada nesutepa žmogaus,

Tik žmogus nuolatos kaltina laiką.

( Angelina Zalatorienė)

 

 

Išgijimo keliai

 

 

   Išmintis sako, kad dėl savo negandų esame kalti patys, tiksliau - mūsų elgesys, blogi įpročiai, egoizmas ir t.t. Reiškia, mes patys, tobulėdami dvasiškai ir fiziškai, ir esame pajėgūs ištaisyti savo klaidas - pakeisti požiūrį į daugelį dalykų, pakeisti santykį su žmonėmis, gamta, pasauliu...

 

Vienu sakiniu

 

 

Kai žmogus laimingas, gyvenimo prasmė ir kitos amžinos temos jį mažai domina.

Jeigu tavo laimė priklauso nuo to, kaip elgiasi kiti, tai, ko gero, tu tikrai turi problemų.

Laimė - tai tik mokėjimas negadinti sau nuotaikos ir neleisti tai daryti kitiems.

Svajonės išsipildo - priešingu atveju gamta nebūtų mūsų apdovanojusi gebėjimu svajoti.

Ieškodami grožio, keliaujame po visą pasaulį,
tačiau turime turėti grožio savyje, antraip jo nerasime.

Mes retai galvojame apie tai, ką mes turime, bet
per dažnai galvojame apie tai, ką mes prarandame.

Pats populiariausias melas šioje planetoje :"Kai aš gausiu tai ko noriu, aš busiu laimingas".
Laimingi tie, kurie duoda, o ne ima.
Laimingiausios gyvenimo akimirkos bevertės , jeigu jomis nėra dalijamasi.
Nuo šiol skųstis draudžiama.
Ieškok galimybių, o ne garantijų.