ATVIRA PAMOKA
Minint 300-ąsias Kristijono Donelaičio metines

        „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, /Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės...“ – kiekvienas iš mūsų iki pat širdies gelmių žinome, kad šiais įsimintinais žodžiais kadaise savo poemą „Metai“ pradėjo evangelikų liuteronų pastorius Kristijonas Donelaitis. Manau, kad būtų didelė gėda save vadinti lietuviu, jei nežinotume, kokių įsimintinų ir iki šių laikų nepamirštamų darbų yra atlikęs šis Mažosios Lietuvos (ir apskritai Lietuvos)  grožinės literatūros pradininkas.

       Mūsų gimnazijos mokiniai iš tiesų kiekvienais metais ypatingą dėmesį skiria Kristijonui Donelaičiui. O ne be reikalo, juk esame vienintelė mokykla respublikoje, kuriai yra suteikta garbė vadinti save šio garbingo žmogaus vardu ir pavarde. Toks neginčijamai neeilinis pripažinimas gimnazijai suteiktas 1964m. sausio 4d. Šiais metais, minėdami 300-ąsias poeto metines, mes dar labiau įsigiliname į K. Donelaičio biografiją, kūrybą ir asmenybę ne tik kaip pagal vienuoliktos klasės kurso programą besimokantys mokiniai, bet ir kaip jauni žmonės, kurie stengiasi  sudominti visus kitus gimnazijos mokinius ir netgi mokytojus, patirties pasisemti atvykstančius iš kitų mokyklų.

     Kalbant apie Kristijoną Donelaitį kaip asmenybę, reikėtų pasakyti, kad jis buvo ganėtinai jautrus, emocionalus, temparamentingas, buvo neįprastų gabumų žmogus – dainavo, grojo fortepijonu ir klavesinu, taip pat turėjo nepaprastai atvirą širdį. Tolminkiemyje pastatė bažnyčią, atstatė kleboniją, mokyklą, iš savo paskutinių lėšų pastatė našlių namus (juose po Donelaičio mirties apsigyveno jo žmona Ana Regina), išsireikalavo, kad mišios vyktų ne tik vokiečių, bet ir gimtąja lietuvių kalba. Poetas buvo nenuilstantis kovotojas su kolonistais, nepabūgo stoti kovon su neteisybe, nebijodavo prieštarauti ponams, stoti prieš jų valią. Tokių žmonių, kaip Kristijonas Donelaitis, deja, mūsų laikais pasitaiko labai retai. Kristijono Donelaičio garbei pirmasis paminklas buvo pastatytas Klaipėdoje, o 2013m. lapkričio 22 d., mūsų krašte, Marijampolėje, atidengtas poetui skirtas paminklas, sukurtas skulptoriaus - Zigmo Buterlevičiaus. Mes džiaugiamės, kad paminklo atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir mūsų gimnazijos direktorius S. Spangevičius, lietuvių kalbos mokytojai N. Černauskienė ir M. Bučinskas, bei skaitovai, kurie po paminklo atidengimo ceremonijos skaitė ištraukas Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje iš parengtos literatūrinės kompozicijos.

       Na, o mūsų, Kristijono Donelaičio vardo gimnazijoje, gruodžio 12d. vyko atvira integruota lietuvių kalbos ir tikybos pamoka ( pritaikyta pamokai debatų forma) tema „Žmogus ar Dievas valdo likimą „Metuose“. Pamokos tikslas buvo išsiaiškinti ir priimti bendrą nuomonę: kas visgi lemia žmogaus likimą – Dievas ar Žmogus? Atsakyti į klausimus mums buvo pasiruošę padėti pakviesti dvasininkai: Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius Vaidas Klesevičius ir Kybartų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas. Mums, mokiniams, pamokai pasiruošti padėjo lietuvių kalbos mokytoja  Nijolė Černauskienė ir tikybos mokytoja Vilija Stasaitienė.  Debatai vyko ištisas dvi pamokas, bandėme rasti bendrus sprendimus, tačiau tai padaryti nebuvo lengva, nes kiekviena grupė turėjo savo argumentus, nuomonę, kurią sklandžiai dėstė cituodami eiles iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. Abu dvasininkai taip pat noriai įsijungė į diskusiją, pateikė savo mintis ir samprotavimus, tačiau, kaip bebūtų keista, paliko dar daugiau neatsakytų klausimų, kurie visą likusią dienos dalį sukosi mūsų galvose. Nepaisant ginčų, vis dėlto mes priėjome išvadą, kad Dievas labiau lemia žmogaus likimą poemoje „Metai“, tačiau  žmogus taip pat gali jį šiek tiek koreguoti ar keisti. Įdomus pamokos aspektas buvo literatūrinė provokacija – Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ ištrauka, kuri pasirodė mums kaip iššūkis – mūsų, dabartinės kartos mąstymo perfrazavimas, lyginant su K. Donelaičio teigiamomis moralinėmis vertybėmis. Tai savotiškas drąsus stereotipų laužymas, kas, mūsų dideliam džiaugsmui, pakankamai objektyviai buvo įvertinta dvasininkų. Kiekviena jų mintis, ypač mūsų parapijos klebono V. Labašausko, „šovė“ į paširdžius. Pavyzdžiui, kaip ir mintis apie „vergavimą“ reklamai, kuri vis labiau „okupuoja“ šiandieninę vartotojišką visuomenę. Mūsų parapijos klebonas Vaidotas reklamą įvertino taip: „Mes perkame daiktus už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kuriems mes net nerūpime.“ Ne vienas iš mūsų po šios pamokos įsirašė šią mintį kaip pagrindinę savo „Facebook-o“ skiltyje. Iš tikrųjų buvo labai įdomu sulyginti K. Donelaičio pamokymus „Metuose“ su šiandienos aktualijomis. Tuo ir ypatingos tokios pamokos, kad sutapatina anų laikų ir šių dienų vertybes, leidžia mums pajusti gyvenimo prasmės aktualumą tada ir dabar.

     Manau, kad ši pamoka paliko mums visiems neišdildomą įspūdį ir dviprasmiškus jausmus. Išėjus iš kabineto kiekvieno galvoje krebždėjo daugybė klausimų, kuriuos sukėlė klebonų įžvalgos ir mokytojų pamąstymai... Tokios pamokos leidžia mums dar labiau gilintis į lietuvių klasikų kūrinius, pažvelgti į juos visapusiškai. Diskutuodami (debatuodami) mes labiau suvokiame, apie ką iš tikrųjų rašoma senosios literatūros tekste - poemoje ar netgi dainoje. Taigi to, ką teko patirti šiuose debatuose, mano nuomone, nepamirš nė vienas iš mūsų. Džiaugiamės savotiškai pasveikinę Kristijoną Donelaitį su jo 300-uoju gimtadieniu. Manome, jog tikrai pamoka atspindėjo jo įsitikinimus ir požiūrį į Žmogaus likimo peripetijas.       

Žiūrėti pamoką.

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III klasės mokinė

                               Toma Mikelkevičiūtė

    Lapkričio 15 d. gimnazijoje surengta RF Kaliningrado (Karaliaučiaus) miesto Vaikų dailės mokyklos projekto “Donelaičio pasaulis” kūrinių paroda.  Tapybos, grafikos, mišria technika sukurti darbai eksponuojami gimnazijos fojė, šalia Kristijono Donelaičio bareljefo. Ši paroda skirta artėjančiom poeto 300-osioms gimimo metinėms paminėti.
    Atvykę į plenerą Tolminkiemyje, Kaliningrado dailės mokyklos mokiniai savaip pamatė ir išgyveno tai, ką poetas aprašė. Juk ir pats Donelaitis yra pasakęs: Žmonės jaunystėje savo gyvastingumu yra panašūs į gyvsidabrį.