Spalio 11 d. Kybartų Kristijono Donelaičio  gimnazijos 45 mokiniai ir trys mokytojos turėjo galimybę apsilankyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmuose ir Atviro rato spektaklyje „ Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Nacionaliniame muziejuje mokiniai turėjo progą  pamatyti įvairių amžių radinius: seniausią ratą Lietuvoje, išlikusias skrybėles, krėslus, kuriuose sėdėdami svečius priiminėdavo Lietuvos valdovai, netgi tuometinius kanalizacijos medinius latakus, stebuklingu būdu išsaugotus per keletą šimtų metų.  Pateiktuose  maketuose ekskursijos dalyviai galėjo pamatyti,  kaip keitėsi rūmų dydis, architektūriniai stiliai. Ekskursantus vedžiojusi vadovė  mokinius stengėsi sudominti valdovų rūmų istorija, legendomis (jai pavyko, nes visi jautėme, kaip ji mėgsta savo darbą). Nors muziejus dar labai jaunas ( atidarytas vos prieš trejus metus), tačiau turi ką parodyti lankytojams. 

Sostas valdovo pokylių salėje

Sostas, kuriame buvo įrengtas seifas

Bendras menės vaizdas

   Tačiau gal net svarbesnis kelionės tikslas Vilniuje buvo pamatyti Atviro rato spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklyje  nepriekaištinga aktorių kūno kalba sugebėta atkreipti ir įtraukti žiūrovą į visą pasirodymo vyksmą. Gimimas, tėvai, vaikystė, paauglystė, mokykla, draugai, meilė, šeima, skyrybos, nuosmukis, sargavimas zoologijos sode, kur ir įvyksta susitikimas su Gulbe bei jos nužudymas - štai ką spektaklis vaizduoja, aprėpia visą žmogaus gyvenimą, priverčia  žiūrovą gerai susimąstyti ir  kelti  žmogaus gimimo, būties ir mirties bei kitus  moralinius klausimus. Kitaip tariant, buvo vaizduojama  paprasto žmogaus nepaprasta, žiaurumo pilna  gyvenimo istorija. Aktoriai savo vaidyba puikiai perteikė žiūrovams jausmus,  privertusius  viduje patirti įvairias emocijas, tokias kaip liūdesys, vidinis skausmas, nusivylimas. Nors ir buvo nemažai negatyvumo, šypseną kėlė ekrane rodomi komentarai, galbūt iš „facebook‘o“ arba kitų internetinių svetainių, kurie parodė mūsų lietiuvių „kasdieninę“ kalbėseną su įvairiausiom klaidom bei keiksmažodžiais, be kurių, deja, jau nebeapsieiname. Taigi, vis dėlto, kaip teigė lietuvių k. mokytoja Nijolė Černauskienė,  iš pradžių sunku „suvirškinti“,  ką mums norėjo aktoriai pasakyti, atsakymas atėjo  ne iš karto, o po ilgų, gilių pamąstymų. Aš pati norėčiau pabaigoje pridurti, kad apsilankymas teatre buvo nuostabi patirtis ir ateityje, manau,  dar ne kartą  jame apsilankysiu.

Evelina Mackevičiutė ir Ieva Kemerzūnaitė,  Ia klasės mokinės