į pradžią turinys susisiekite  
 lt  |  en 












Naujienos » Straipsniai
Netradicinėje erdvėje atrandame daugiau galimybių

Mes, ketvirtokai, labai laukiame kasmetinės išvykos – literatūros pamokos muziejaus erdvėse. O dar geriau, kai tos dienos vertybių paieškos baigiasi teatre – taip pat tradicinis mūsų gimnazijos mokytojų braižas.

   Balys Sruoga kaip rašytojas gerai žinomas jau net mūsų seneliams, bet štai pabuvoti jo bute-muziejuje Kaune – visai kitas dalykas. Muziejaus darbuotoja mėgavosi pasakojimu (matyt, dirba pagal pašaukimą), pasakojo apie rašytoją kaip asmenybę labai vaizdžiai, netgi besiklausydami  atradome jo pomėgį kopti į kalnus (to nežinojome). Taip pat kas gali išėjęs iš muziejaus neprisiminti dviejų šunų vardų – Labas ir Dėdė. Įsivaizduojate, kaip turėjo atrodyti iš šalies, kai Balys Sruoga juos pašaukdavo: „Labas, Dėde!“ Turbūt visi parke vaikštinėjantys dėdės kėlė rašytojui kepures ir džiaugėsi pakalbinti.

    Na, teatras yra didis menas, jau ne pirmi metai entuziastė mokytoja N. Černauskienė mums tai įrodinėja, o mes šventai tikime. Šį kartą jau lankėmes Kauno dramos teatre ir atidavėme savo literatūrinę pagarbą Ievai Simonaitytei. Žiūrėjome pagal jos romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ pastatytą spektaklį „Gentis“. Po spektaklio (tema buvo perteikta ir liūdnai, ir ironiškai) dar negalėjome susivokti, ką svarbiausio išskyrėme, kokių kompetencijų įgijome. Tačiau kitą dieną karštai diskutavome pamokoje ir supratome, kad vėl atradome savo šeimas kaip vertybę – pačią didžiausią. Kita vertybė – gimtoji kalba, kuri šiandien vos ne podukros vietoje (spektaklyje buvo akcentuojamas gimtosios kalbos nuvertėjimas).

   Na, o jeigu kam įdomios mūsų mintys po spektaklio, tai kviečiame bent keletą jų paskaityti:

   „Spektaklyje IT panaudojimas buvo labai tinkamas, taip pat simbolika – rožių žiedlapiai, užklojantys gyvenimo nerūpestingumo zoną, taip pat jie ir meilės simbolis, tik, žinoma, tyros, ne tokios, kaip Miko“.

   „Kaip sunkiai gyveno žmonės XVIII-XIX amžiuje. Labai gerai šį laikotarpį perteikė režisierius Agnius Jankevičius. Neginčytinas pačios autorės Ievos Simonaitytės fenomenas. Mažai apie ją žinojau, dabar pasidomėsiu.“

    „Po spektaklio ilgai galvojau apie savo šeima, pajaučiau didelį dėkingumą tėvams.“

   „Jokiu būdu negalima nuvertinti savo šeimos. Atvirkščiai – reikia ją palaikyti, kad ir kas bebūtų.“

   „Dar ir dabar jaučiu įtampą. Labai patiko epizodas apie dukrą, kuri vis stebėjo mamos pirštus – suaižytus, nuo darbų sunkumo iškreiptus, apsuodusius. Ji ne gėdijosi, o gėrėjosi tokiais mamos pirštais.“

   „Pasibaisėjau marčios personažu. Galbūt ir šiuolaikinės marčios tokios raganos?“

    „Mūsų šeima (gentis) visada buvo ir bus dalelė mūsų pačių gyvenimo. Tai labai svarbu – ryšys su protėviais. Kaip ir V. Mačerniui tai buvo svarbu.“

   „Vaikai nekalti dėl savo tėvų klaidų. Kita vertus, tėvai, kokie jie bebūtų (klystantys ar dori) yra patys artimiausi mums žmonės ir visada šalia.“