Nors rytas buvo gana lietingas, bet mes, Kybartų Kristijono Donelaičio abiturientai, tuoj pat atvykę pasklidome po didžiulę jau Anapilin išėjusios mūsų kraštietės poetės Salomėjos Nėries tėviškės teritoriją, kurioje atradome nemažai gyvybės. Mus pasitiko anūkas Simas Bučas, kuris šiuo metu skubiai rengia tvartuose žiemosiantiems gyvuliams patogų būstą, o greta jo žingsniavo draugiškai nusiteikęs vokiečių aviganis, dar tolėliau – didelis pulkas žąsų ir supykęs kalakutas vis tik nesutiko užleisti savo teritorijos, o drąsios ožkytės atsuko ragus. Taigi nuotaikingai sutikti, padėjome gėlių prie atminimo paminklo. Sužinojome apie sodybos likimą karo metais, apie pačios Salomėjos Nėries vis dar tebegvildenamą tariamą kaltę, kai atgaila nebuvo išgirsta ir artėjant 122-ajam gimtadieniui dar tebediskutuojama apie jos pasmerkimą. Apžiūrėjome brolio Viktoro daugiau kaip prieš šimtą metų skiepytas obelis, seną kūdrą, kurioje jau tada, tarpukariu, buvo veisiami karpiai. Bačinskų šeima, mūsų nuomone, tuo metu buvo gana inteligentiška, kūrybiška, imli naujovėms, todėl ir Salomėja buvo greitai pastebėta kaip perspektyvi romantikė, beje, vienintelė to meto poetė moteris Lietuvoje. Tradiciškai aplankę kapinėse poetės sūnaus Sauliaus kapą, dar pasukome ir iki egzodo poeto Kazio Bradūno buvusios tėviškės. Poeto dukros Elenos ryšiai su Alvitu išlikę glaudūs, o Kazio Bradūno poezija brangi dėl lietuviškos tapatybės puoselėjimo, istorinės atminties saugojimo.   101 laidos abiturientė Ugnė