Pamokanti istorija - drugelio pamoka

     Kartą kokone atsirado nedidelis plyšelis ir pro šalį ėjęs žmogus jį pastebėjęs ištisas valandas stovėjo ir žiūrėjo, kaip per šį mažą plyšelį stengiasi ištrukti drugelis. Praėjo nemažai laiko ir atrodė, kad drugelis jau visai netekęs jėgų, o plyšelis vis dar buvo toks pat nedidelis. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką leido jo jėgos, ir kad niekam daugiau jėgų nebeliko.

Tada žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis iš karto išsilaisvino, bet jo kūnelis buvo silpnas ir bejėgis, jo sparnai buvo peršviečiami ir vos galėjo judėti.

Žmogus toliau stebėjo, galvodamas, kad tuoj - tuoj drugelio sparnai išsities ir sustiprės, ir jis pats nuskris. Nieko panašaus nenutiko!

Visą likusį gyventi laiką drugelis vilko žeme savo silpną kūnelį, savo taip ir neišskleistus sparnelius. Jis taip ir nesugebėjo skraidyti.

Ir visa tai nutiko tik todėl, kad žmogus, ketindamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos, kurių reikėjo drugeliui išlysti pro menką kokono plyšelį būtinos tam, kad skysčiai iš jo kūno patektų į sparnelius ir drugelis sugebėtų skraidyti. Gyvenimas vertė tokiu sunkiu būdu drugelį ištrukti iš tos plėvelės, kad taip jis galėtų augti ir vystytis.
Kartais būtent pastangos mums reikalingos gyvenime. Jei mums būtų leista gyventi nepatiriant sunkumų, mes būtume nuskriausti. Mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame dabar. Mes niekada nesugebėtume pakilti.

Aš prašiau jėgų... O gyvenimas man davė sunkumus, kad tapčiau stiprus.

Aš prašiau išminties... O gyvenimas man davė problemas, kad jas išspręsčiau.

Aš prašiau turtų... O gyvenimas man davė protą ir raumenis, kad galėčiau dirbti.

Aš prašiau galimybės skristi... O gyvenimas man davė kliūtis, kad galėčiau jas įveikti.

Aš prašiau meilės... O gyvenimas man davė žmones, kad padėčiau jiems spręsti jų problemas.
Aš prašiau gerovės... O gyvenimas man davė galimybes.

Aš negavau nieko iš to, ko prašiau. Tačiau gavau viską, ko man reikėjo..

Istorija sielai

Mergelės sūnus gimė nežinomame kaime. Užaugo mažame miestelyje, kur iki trisdešimties metų dirbo staliumi. Po to trejus metus keliavo po kraštą pamokslaudamas.
Niekada neparašė jokios knygos.
Niekada neužėmė aukštų postų.
Nesukūrė šeimos, neturėjo savo namų.
Nestudijavo universitete.
Nuo savo gimtinės tebuvo nukeliavęs vos tris šimtus kilometrų.
Nesulaukė to, ką įprasta vadinti sėkme.
Neturėjo jokių įgaliojimų, tik save patį.
Tebuvo trisdešimt trejų, kai viešoji nuomonė atsigręžė prieš Jį. Jo bičiuliai išsilakstė. Jis buvo parduotas priešams ir teisiamas teisme, panašiame į farsą. Buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų plėšikų.
Kai jis merdėjo, budeliai metė burtą dėl Jo drabužių – vienintelės Jo nuosavybės šiame pasaulyje. Kai jis mirė, buvo palaidotas kapo rūsyje, kurį parūpino vienas gailestingas draugas.
Po dviejų dienų kapas buvo tuščias.

Prabėgo dvidešimt amžių, o Jis tebėra ryškiausia žmonijos istorijos asmenybė.

Nei galingiausios imperijų kariaunos, nei vandenynus skrodžiančios laivų flotilės, nei suburti parlamentai, karaliavę galiūnai, didžiausi mąstytojai ir mokslininkai – visi kartu – taip smarkiai nepakeitė žmogaus gyvenimo, kaip tas vienintelis kuklus gyvenimas nuošalėje.

Autorius: Bruno Ferrero

Laimės paslaptis

Kartą į patį išmintingiausią žmogų pasaulyje, prašy­damas atskleisti laimės paslaptį, kreipėsi vienas jau­nuolis. Išminčius pasiūlė pasivaikščioti po rūmus ir po poros valandų grįžti.
– Prašau tave tik vieno. Vaikščiodamas kartu neškis ir šį šaukštelį, tik jokiu būdu neišlaistyk aliejaus, – užbaigė išminčius, įteikdamas jaunuoliui šaukštelį su dviem aliejaus lašais.
Po poros valandų jaunuolis sugrįžo. Išminčius jo paklausė:
– Ar matei mano pokylių salės gobelenus? O ar matei, kokie nuostabūs sodai? Atkreipei dėmesį į gra­žiuosius pergamentus?

Susigėdęs jaunuolis prisipažino nieko nematęs. Jam terūpėjo viena: neišlaistyti aliejaus.
– Grįžk atgal ir pasigėrėk mano rūmų grožiu, – paliepė išminčius.
Jaunuolis paėmė šaukštelį ir vėl leidosi žvalgytis po rūmus. Šįkart apžiūrėjo visus meno šedevrus, gėrėjosi sodais, kalnais, gėlėmis. Sugrįžo pas išminčių ir išsa­miai papasakojo, ką matęs.
– O kur du aliejaus lašai, kuriuos tau patikėjau? – paklausė išminčius.
Vaikinas dirstelėjo į šaukštelį ir suprato juos išliejęs.

– Štai tau mano patarimas. Laimės paslaptis – tai sugebėjimas gėrėtis visais pasaulio stebuklais, niekada nepamirštant dviejų aliejaus lašų mažame šaukštely­je, – užbaigė išminčius.
„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Niekada nepamirškite to, kas svarbiausia!

Autorius: Bruno Ferrero

 
Už gera atlyginama geru

Hovardas Kelis, neturtingas berniukas, nešiojo prekes po butus, kad galėtų sumokėti už mokslą. Tądien jis buvo smarkiai išalkęs, o kišenėje teturėjo tik dešimt centų.

Tad jaunasis pardavėjas nusprendė, kad, priėjęs kitą namą, paprašys ko nors užkąsti. Pamatęs, kad duris atidarė jauna graži moteris, berniukas sutriko. Užuot paprašęs ko nors valgomo, tepratarė, kad norėtų atsigerti vandens. Moteriai pasirodė, kad jis alkanas, tad ji atnešė didelę stiklinę pieno. Hovardas lėtai ją išgėrė ir paklausė: „Kiek aš jums skolingas?”

„Jūs man nieko neskolingas, – atsakė ji, – mama mus mokė niekada neimti atlygio už parodytą gerumą.“ Berniukas pasakė: „Tada iš širdies jums dėkoju.“

Hovardas patraukė toliau, jis ne tik fiziškai jautėsi geriau, sustiprėjo jo pasitikėjimas Dievu ir žmogumi. Jis jau ketino pasiduoti mesti šį darbą.

Bėgo metai, jauna moteris rimtai susirgo. Vietiniai daktarai sutrikę gūžčiojo pečiais. Galiausiai jie pasiuntė moterį į didelį miestą, kuriame buvo sušauktas konsiliumas siekiant ištirti retą jos ligą. Į konsultaciją buvo pakviestas ir daktaras Hovardas Kelis. Daktaro akys netikėtai nušvito, kai šis išgirdo, iš kokio miesto atvyko moteris. Jis tuoj pat pakilo, perėjęs ligoninės vestibiulį, nuėjo į moters palatą. Hovardas iš karto ją atpažino. Į konsultacijų kambarį jis sugrįžo tvirtai žinodamas, kad padarys viską, kas jo galioje, kad išgelbėti moters gyvybę. Nuo tos dienos jis visą dėmesį skyrė šiai ligonei. Po ilgos kovos mūšis buvo laimėtas. Daktaras Kelis paprašė, kad finansų skyrius atsiųstų jam patvirtinti galutinę sąskaitą. Žvilgtelėjęs į ją, jis kamputyje kažką įrašė, tada šį dokumentą nunešė ligonei į palatą. Moteris bijojo net į ją pažiūrėti, nes buvo visiškai tikra, kad viso gyvenimo neužteks sąskaitai apmokėti. Kai galiausiai pažiūrėjo, jos dėmesį patraukė įrašas kraštelyje: „Viskas sumokėta stikline pieno” ir parašas „Daktaras Hovardas Kelis“.

Po daugelio metų už malonius jos žodžius, pasakytus neturtingam jaunuoliui: „Jūs man nieko neskolingas”, buvo tuo pačiu atlyginta. Keli malonūs žodžiai ir parodytas gerumas pakeitė jaunuolio gyvenimą. Vėliau už šį poelgį buvo atlyginta dovanai išgelbėta jos gyvybe! (Ištrauka iš knygos: Joyce Meyer „Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“.)

Nebijok suklupti

Jums yra nepasisekę daugybę kartų; daugelio jų jūs ir patys ne prisimenate.

Jūs kritote patį pirmą kartą, kai bandėte atsistoti.

Kai pirmą kartą bandėte plaukti, tikriausiai vos nepaskendote Ar jums pavyko pataikyti į kamuoliuką, kai pirmą kartą užsimojote beisbolo lazda?

Patyrę atmušėjai, kurių dėka atliekama daug apibėgimų, dažnai nepataiko.

R.H. Macy bankrutavo 7 kartus, kol parduotuvė Niujorke suklestėjo.

Anglų romanisto Johno Creasey kūrinius įvairūs leidėjai atsisakė spausdinti 753 kartus. Vėliau jis išleido 564 knygas.

Babe’as Ruthas neatmušė kamuoliuko 1330 kartus, bet jo smūgių dėka atlikti 714 apibėgimai.

Nesijaudinkite dėl nesėkmių.

Verčiau pagalvokite, kiek galimybių prarandate, kai nieko nedarote.

„Wall Street Journal” Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.

Padrąsinimas

Visi žinomi pasakojimai apie neįtikėtiną sėkmę prasidėdavo nuo padrąsinamo žodžio arba mylimo žmogaus ar ištikimo draugo pasitikėjimo. Jei ne vienos žmonos, vardu Sofija, tikėjimas, niekada nebūtumėme išgirdę dabar žymaus rašytojo vardo – Nathanielis Hawthorne’as. Kartą Nathanielis sielvartaudamas ėjo namo ir grįžęs ketino pranešti žmonai apie savo nesėkmę – prarastą darbą muitinėje. Nė kiek nenusiminusi žmona džiaugsmingai sušuko: „Dabar galėsi parašyti knygą!”

Vis dar nepasitikėdamas savimi jis paklausė: „Taip, žinoma. O iš ko gyvensime, kol rašysiu?”

Jo nustebimui žmona atvėrė stalčių ir išėmė nemažą pinigų pluoštą.

– Iš kur juos gavai? – sušuko jis.

– Visada žinojau, jog esi genijus. Tikėjausi, jog kada nors sukursi šedevrą. Dėl to kiekvieną savaitę taupiai leisdavau namų ūkiui skirtus pinigus ir likusią sumą dėdavau į stalčių. Dabar turime tiek, kad užtektų visus metus gyventi be rūpesčių.

Jai esame dėkingi už tai, kad pasaulį išvydo vienas puikiausių Amerikos literatūros kurinių „Purpurinė raidė”.

Nidos Qubeinas. Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.