į pradžią turinys susisiekite  
 lt  |  en 













Naujienos » Straipsniai
Eseistika pandemijos tema

Malonu, kad tam, kas vyksta artimoje aplinkoje, pasaulyje, neabejingi yra ir mūsų gimnazistai. Siūlome pasiskaityti abiturientės Ugnės Plečkaitytės esė, skirtą visiems, kas pasirengę padėti kritinėse situacijose. 
Mokinės esė jautrumas kaitaliojamas su sarkazmu, kultūrinėmis bei literatūrinėmis žiniomis, o svarbiausia - įtikinamai išsakytos  žmogiškosios realybės subtilybės.


Koronavirusas arba kaip nebeliko lygesnių už kitus (pagal Dž. Orvelą)

Skiriu visiems, pasirengusiems padėti kritinėse situacijose

 

     Jūs simpatizuojate žodžiui „hierarchija“? Nuo visuomenės apibrėžtumo šis žodis uoliai brovėsi į žmogaus gyvenimą – o kaipgi kitaip? Juk tai buvo patogus būdas žmones suartinti, bet dar patogesnis – juos atitolinti. Onore de Balzakas tiesiog su pasimėgavimu (sarkastiškai) pristato XIX a. Prancūzijos visuomenės grietinėlę (neduok Dieve, tu ten pateksi be rekomendacijos, be „protežė“). Vėliau žmonės pavargo nuo luominės priklausomybės – pasiilgo „savęs“. Kuo gi skiriasi nuo senųjų amžių luominių/individualistinių pažiūrų atstovų šiandieninis pilietis, kuris tapo priverstinai izoliuotas demokratinėjeje valstybėje? Drįstu teigti, jog karantinas mūsų nesukišo į „luomus“ ir tai yra tiesa. Bent jau didesnė jos dalis.  Verta tuo tikėti ar ne – jūsų reikalas. Iš idėjos mes visi tokie patys – sėdintys namie, atrandantys naujas veiklas ir kaip visi žiūrintys Steveno Soderbergho filmą „Užkratas“, nes esame paprasti individai, kurie atramos ir atsakymų ieško aktualijose. Tačiau ar medikas, prekybos centro pardavėjas-kasininkas, autobuso vairuotojas gali ramiai atsisėsti ir paskaityti geidžiamą knygą, pasižiūrėti filmą? Drįstu abejoti.

       Eiliniam žmogui, nekrimtusiam medicinos mokslų,  nuolat išgąstį kels norimas jogurto indelis lentynoje ar taip išsvajotos “šaldytos” bandelės. Kas jei sergantis žmogus šiuos produktus lietė? Definfekcinis skystis? O, ne. Kol pasieksi namus,  ranka prie veido bus pakelta dešimtis kartų, o kiek dar kartų bus paliesti kiti pirkiniai. Visko neišdezinfekuosi – pats neišsidezinfekuosi (psichologiškai). Šiandieniniai svarstymai primena Antano Garšvos monotonišką judėjimą liftu “up ir down, up ir down”: eiti į parduotuvę ar ne, pirkti (ar ne) prekę lentynoje.  Skeptikams irgi turiu pastabą: pilti paplavas ant valdžios galvų turbūt geriausiai mokame visoje Europoje, o kokias alternatyvas siūlome? Šioje kritinėje situacijoje visi esame pionieriai – pirmą kartą plėšiame pandemijos “dirvonus” ir negalime ieškoti kaltų, nes dar tik mokomės saugiai išplaukti – nenukentėję.

       O gydytojai? Naivu net pagalvoti, kad jų mintys sukasi apie prekes parduotuvėje. Kiekvieną dieną būdami karštojoje zonoje medikai negalvoja taip primityviai, nes už jų stovi ŽMOGUS. Jie prometėjai: žino, kad gali būti „nubausti“, bet  nė akimirkos nedvejoja padėti. Po alinančios dienos medikas pažvelgęs į savo atvaizdą mato jau kitą žmogų: raukšlės, kurias paprastai žmonės įgauna per ilgoką gyvenimo tarpą, atsirado per parą. Baimė lyg šešėlis alsuoja į nugarą. Blogiausia, kad pailsėti neleidžia kūną žadinantys šiurpuliai – vaizdinys, kad virusas jau čia, atrodytų, jau duria, jau spengia ausyse. Pavargęs gydytojas nesijaučia “lygesnis už kitus” – jis nuolat jaučiasi kaip karo lauke. Ačiū Dievui, jis ne budelis, jis gelbėtojas – tų, kurie nenorėdami tapo aukomis. O kiekviena šio gelbėtojo poilsio akimirka alsuoja Maironio žodžiais - ,,Gyvenimas mūsų kaip gėlė laukinė:/ Čia žydi, žaliuoja, čia dalgis nuskynė“. Bet pailsėti negalima. Kol kas. Kol žmonės faustiškai žaidžia savo likimu. O Mefistofelis juokias ir laukia sielų, tik nelengva jam, vadinančiam save „lygesniu už kitus“, prasibrauti pro baltų chalatų užtvarą.  Vargu, ar apskritai pasiseks. Ir gerai. Šuns ar ponaičio pavidalu Mefistofelis neturėtų sukinėtis mūsų galvūgalyje.

      Taigi šiuo momentu mes nesame luominė/hierarchinė visuomenė, bet esame vieningi, paklusnūs kaip mykoliukai (pagal Vaižganto apysaką). Ir tikiuosi, kad ilgai tokie būsime – be puikybės, ištižimo, arogancijos. Tikiuosi, kad ir tą dieną, kai karantinas bus atšauktas, net ir nesergantis žmogus įsivaizduos vis dar esąs pažeidžiamas, medikas dirbs vis taip pat atsakingai, o baimė nusipirkti nesterilų jogurto indelį nepranyks, nes pasaulyje „vaikšto“ ir kiti virusai.

 

Ugnė Plečkaitytė, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos abiturientė