Ruduo – tai metas, kai  kiekviename žmoguje nubunda ilgai miegojęs kūrėjas. Mintys ima lietis viena po kitos, viena už kitą gražesnės. Tai puikus metas kūrybai, todėl spalio 28-osios rytą tai įrodė II-os klasės mokiniai, nustebinę mokytojus, klasės draugus ir net patys save. Paraginti mokytojos N. Černauskienės, gavome užduotį sukurti 3-5 miniatiūras, kaip sakė mokytoja, pagaliau pakelti akis nuo mobilių telefonų ekranų ir pažvelgti pro langą į nuo rudens apsvaigusią gamtą.

   Tai buvo tikras, žvarbus rudens rytas: dangų juosė stora debesų paklodė, vėjas draskė paskutinius nuplikusių medžių lapus. Buvo vis dar tamsu, tačiau tik ne mūsų kabinete. Jaukiai įsikūrėme žvakių šviesoje, skambėjo rami melodija. Buvo galima matyti, kaip rankose laikomi sąsiuviniai, lapai retkarčiais sudreba, kaip lūpos nejučia ima krutėti ir kartoti tekstą. Kiekvienas rankose tarytum laikė dalelę savęs, todėl nenuostabu, jog buvo nedrąsu visiems ją atskleisti. Kiek gi daug telpa žmogaus jausmų, išgyvenimų tokiame mažame tekste...

   Susipažinome su nauja sąvoka performansas – tai atlikimo menas, kurio metu atliekami trumpi teatrališki veiksmai žiūrovų akivaizdoje. Skaitydami miniatiūras, turėjome visišką laisvę improvizuoti: skaitomą tekstą išreikšti ir kūno kalba. Savo veiksmus taikėme prie miniatiūros temos: kalbantys apie baimę - atsistojo šalia šiurpiųjų raganų, skaitantys apie tamsą - užpūtė rankose laikomą žvakelę,  pasakojantys apie naktį – tyliai žvelgė pro langą. Išgirdome ir brazdinamos gitaros muziką, visiems žinomą Hiperbolės dainą – „Aš taip myliu“.

   Mokytojai, atėję pabūti mūsų literatūriniame rytmetyje ir išgirdę visas miniatiūras, liko apstulbę. Vieną minutėlę, kaip jie sakė,  pasijautė tarytum šalia dvyliktokų ar net studentų.  Sunku buvo patikėti ir mums patiems, kad klasės draugai, būdami dar tokie jauni ir neturėdami kūrybinės praktikos, išsako neįtikėtinai svarias egzistencines mintis. Niekada negali įtarti, koks kūrybingas žmogus sėdi šalia tavęs, toje pačioje klasėje. Mes patys nusistebėjome, kad  tikrai galime kurti. Atradome tą mažąjį kūrėją, gyvenantį mumyse ir laukiantį progos išlįsti.

   Taigi, tokį apniukusį rytą nušvietė ir parskaidrino mokinių mintys. Tokios pamokos kaip ši leidžia atrasti savo dar nepažįstamas kerteles, išgirsti talentingus draugus ir jų mintis, o svarbiausia, įrodyti, kad visi (21 mokinys) galime kurti.

Vilma Kokanskytė, IIc