į pradžią turinys susisiekite  
 lt  |  en 














Naujienos » Straipsniai
Įsimintina ekskursija Žydų kultūros ir Gaono metams atminti

1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Iš beveik 40 tūkstančių jo kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik 2-3 tūkst. žmonių. 1994 metų rugsėjo 23-ioji paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas. Be Kauno, Šiaulių geto Vilniuje buvo net du getai: Didysis (getas Nr. 1) ir Mažasis (getas Nr. 2), kuriuose bendrai gyveno apie 40 tūkstančių žydų. Įprastai naciai getuose palikdavo dirbti pajėgius, naudingų darbo įgūdžių turinčius žydus, o likusius siekė sunaikinti – juos gabendavo į Lukiškių kalėjimą, o iš ten į Panerius, kur vykdavo jų egzekucijos. Būtent toks buvo Mažojo Vilniaus geto gyventojų likimas – jie buvo sušaudyti Žemuosiuose Paneriuose. Panerių miškas masinių žudynių vieta buvo 1941–1944 metais. Žmonės čia vežti sunkvežimiais ir šaudomi nebaigtose degalų saugyklose, kurios anksčiau pradėtos statyti šalia oro uosto Raudonajai armijai. 1943-ųjų vėlyvą rudenį naciai, bandydami maskuoti savo nusikaltimus, Paneriuose įkalino 80 Vilniaus geto kalinių ir sovietinių karo belaisvių. Jie buvo priversti ekshumuoti lavonus ir juos deginti. 13 degintojų iš 80-ies iki 1944-ųjų pradžios per du su puse mėnesio, rankomis ir šaukštais išsikasę požeminį tunelį, pabėgo. 12 iš bėgusiųjų išgyveno. Taigi 1941–1944 metais Vilniaus Ypatingasis būrys, pavaldus nacistinės Vokietijos saugumo tarnybai, dėl rasinių priežasčių Paneriuose, naujausiais duomenimis, nužudė apie 70 tūkst. Vilniaus ir Rytų Lietuvos gyventojų – daugiausia žydų.

Savo įspudžiais apsilankęs kartu su kitais gimnazistais spalio 15 d. Žemuosiuose Paneriuose ir buvusio Mažojo geto teritorijoje (dabar Žydų informaciniame centre Vilniuje) dalijasi Gustas Aušiūraitis (IIa klasė)

 

Iš pradžių Panerių miškas man pasirodė svetingas ir artimas širdžiai, bet tik vėliau, po gido pasakojimų, supratau, koks jis tolimas meilei! Ši kelionė privertė mane susimąstyti: išvysti šį memorialą buvo kur kas kraupiau, nei girdėti apie jį pamokose. Stovint Panerių momeriale prie duobės (10 metrų skersmens ir pusantro metro gylio), apaugusios žole, suvoki, jog ten guli sušaudyti daugiau nei dvidešimt tūkstančių žydų (remiantis lenkų žurnalisto Sakovičiaus užrašais), bet tokių duobių ten ne viena ir ne dvi! Tu nebegali ramiai jaustis. Ir, nors, manau, esu gana jaunas, nepatyręs ir daug ko nesuprantantis, ši masinių egzekucijų vieta paliko įspūdį iki gyvenimo pabaigos, ir turiu pasakyti, nekokį… Kiekvienas kvadratinis metras, kiekvienas žengtas žingsnis apsunkina mintis. Svarstai apie būtį, apie žmonių pasiaukojimą išsaugoti šiuos baisius faktus ateities kartoms (mano minėto Sakovičiaus gudrybė viską užrašinėti stebint iš savo namų mansardos ir raštelius dėlioti į stiklinius buteliukus – vėliau jis užkasė juos darže).

        Tuo tarpu apsilankymas buvusiame žydų gete-informaciniame centre maloniai nustebino ir netgi padrąsino, ten galėjome pritaikyti savo turimas fizikos-inžinerijos žinias bandydami spręsti problemas, su kuriomis susidūrė Vilniaus geto žydai Antrojo pasaulinio karo metais – kaip įsirengti požeminę slėptuvę ir išlikti nepastebėtiems. Taip pat teko ir aplankyti tuometiniu principu įrengtą slaptą kambarėlį (gal 9 kvadratų, ne didesnį), kuriame buvo pavaizduota 4 asmenų žydų šeimos slaptavietė su visomis dekoracijomis.

Tikrai manau, jog ši kelionė buvo daug naudingesnė už ne vieną istorijos pamoką, juk pamatęs tokias vietas- nepamirši!

 

Gustas